1. Lygi keliai ir švelnūs šlaitai. Metodas panašus į vaikščiojimą. Rankos ir kojos ritmingai siūbuoja. Kairioji treko lazda ir dešinė koja liečia žemę tuo pačiu metu, o dešinė treko lazda ir kairė koja liečia žemę tuo pačiu metu. Kuo statesnė padėtis, tuo arčiau pėdų. Vienas dalykas, į kurį reikia atkreipti dėmesį, yra tai, kad rankos turi būti ištiesintos (išnaudojant visos rankos jėgą), o natūralus rankų siūbavimo ritmas bus naudojamas rankai atsukti atgal ir kelti kūną į priekį.
2. Status šlaitas. Rankų ir pėdų koordinacija yra tokia pati, kaip kylant švelniu šlaitu. Nuo kilimo švelniu šlaitu skiriasi tuo, kad stačiame šlaite pirmiausia reikia sulenkti ranką, kad būtų pastatytas žygio lazdas, o tada, kai kūnas šiek tiek pasviręs į priekį, rankos bus stumiamos žemyn ir atgal. Kūnui pajudėjus aukštyn, rankos natūraliai išsitiesins, o ištiesinusios rankas kurį laiką stumdys. Ši stūmimo atkarpa bus pati lengviausia ir galingiausia, nes ištiesinus rankas išnaudojama kaulų jėga.
3. Įkalnė su dideliu kritimu. Susidūrus su aukštu kritimu, abiejų rankų lazdos liečia žemę kartu, o kūnui šiek tiek pasvirusi į priekį, abi rankos stumiasi žemyn ir atgal, kol atsistoja tiesiai.
4. Nuokalnėn. Rankų ir pėdų koordinacija tokia pati, kaip važiuojant į kalną. Kairė ranka bendradarbiauja su dešine koja, o dešinė – su kaire koja. Skirtumas tas, kad Alpenstock židinys tampa priešais pėdas, o kuo statesnis nuolydis, tuo arčiau pėdų. Rankos judėjimas yra priešingas nei važiuojant į kalną, todėl ji turi būti lėtai sulenkta iš tiesios padėties, kad sugertų važiavimo nuo kalno poveikį.
5. Didelis kritimas žemyn. Leidžiantis žemyn su dideliu kritimu, dvigubi trekingo lazdos nusileidžia ant žemės vienu metu, o rankos ištiesinamos kartu. Po to, kai kūnas palaipsniui patiria stresą, rankos lėtai sulenkiamos, kad pasidalytų svoris.
6. Kai sužalota pėda. Jei yra patempta čiurna arba yra problemų, tokių kaip mėšlungis, sukeliantis nepatogumų, būtina pastatyti žygio lazdą šalia sužeistos pėdos, kad pakeistumėte pėdą.
